Skip to content

Sveiki

Užsienio lietuvių sielovados tikslas yra skatinti užsienyje gyvenančių lietuvių dvasinį, religinį gyvenimą ir lietuviškų katalikiškų tradicijų išlaikymą, plėtoti krikščionišką ugdymą, rūpintis užsienyje dirbančiais lietuviais kunigais, palaikyti ryšį tarp Lietuvos vyskupų konferencijos ir užsienio lietuvių bendruomenių, o taip pat su užsienio šalių vyskupijomis, kurių teritorijoje gyvena lietuviai.

Kontaktai

+370-5-2125455
S. Skapo g. 4, LT-01122, Vilnius

Mūsų vieta

Dar viena ganytojiškos kelionės kryptis – Urugvajaus sostinė Montevidėjus

Emigravę lietuviai telkėsi sostinėje

Iš Buenos Airių arkivyskupas Lionginas Virbalas išvyko į Urugvajaus sostinės – paskutinės ganytojiškos kelionės po Pietų Ameriką. Urugvajus savo dydžiu ir gyventojų skaičiumi daug artimesnis Lietuvai. „Urugvajiečiai taip pat gali dainuoti, kad jų tik trys milijonai, nors teritorija gerokai didesnė“, – juokavo L.Virbalas.

Nėra tiksliai žinoma, kada pirmieji lietuviai atvyko į Urugvajų, tačiau pagrindinė emigracija prasidėjo 1928 metais. Vien iki 1935 metų atvyko apie 10 tūkstančių emigrantų, turinčių lietuviškus pasus. Daugelis atvykusiųjų į tolimą ir nežinomą Urugvajų buvo jauni, tad natūralu, jog ir po sunkaus darbo reikėjo surasti atgaivą, reikėjo rūpintis savo vaikų švietimu, susitikti ir bendrauti su tautiečiais, nes prastas ispanų kalbos mokėjimas stabdė lietuvių integraciją į vietinę visuomenę.

Kaip ir Argentinoje, lietuviai čia dažniausiai dirbo skerdyklų šaldytuvuose. Tačiau skirtingai nuo Argentinos, neišsiskirstė po įvairias vietas, o gyveno susitelkę prie pat Montevidėjo esančiame Sero (Cerro) rajone, arti darbo vietos.

Sostinėje Montevidėjuje gyvena net pusė visų šalies gyventojų. Jo centras – buvusi forto vieta. Centrinėse aikštėse nacionalinių didvyrių paminklai, kolonijinio laiko pastatai ir nauji daugiaaukščiai. Gaila, kad kai kurie XX a. antros pusės statiniai gadina vaizdą. Montevidėjuje yra ir Lietuvos vardą turinti aikštė su užrašu ant akmeninio paminklo bei modernia lietuvių kilmės skulptoriaus sukurta metaline skulptūra.

Religinių švenčių vardai pakeisti į pasaulietinius

Urugvajus yra viena labiausiai sekuliari Pietų Amerikos valstybių. Tai patvirtina ir vieno sutiktų kunigų pasakojimas. Kūčių vakare į bažnyčią atsitiktinai užėjęs vyras nustebo pamatęs šventinę nuotaiką, pasiruošimą pamaldoms ir klausė, ką čia ruošiamasi švęsti.

Visoms religinėms šventėms duotas naujas, pasaulietinis pavadinimas ir prasmė: Kalėdos – šeimos šventė, Didžioji savaitė prieš Velykas – turizmo dienos, o Marijos Nekaltojo Prasidėjimo iškilmė gruodžio 8-ąja – pliažo diena, nes prasideda vasaros sezonas.

Darbą tęsia Urugvajaus jėzuitai

Jau 1932 metais įsteigta Jono Basanavičiaus vardo lietuviška mokykla, kurioje dirbo ne vienas mokytojas, specialiai atvykęs iš Lietuvos. Steigėsi lietuviškos organizacijos.

Po II pasaulinio karo atvykę lietuviai jėzuitai įkūrė parapiją ir pastatė Fatimos Dievo Motinos vardo bažnyčią. Bažnyčioje tebėra paminklinės lentos čia dirbusiems tėvams: Vladui Mikalauskui (1918–1956), Jonui Bružikui (1897–1973) ir Jonui Giedriui (1921–1998), kurį žmonės ypač mylėjo. Jo laidotuvėse dalyvavo gausus būrys žmonių.

Dabar darbą tęsia Urugvajaus jėzuitai. Anksčiau sekmadieniais šv. Mišios čia buvo aukojamos ir lietuvių kalba. Tėvas Antonio, prieš daugelį metų į Urugvajų atvykęs ispanas, buvęs jėzuitų universiteto Montevidėjuje rektorius ir kurį laiką šios parapijos klebonas po tėvo J. Giedrio mirties, mintinai lietuvių kalba pakartoja Mišių tekstus: „Vardan Dievo Tėvo…“, „Viešpats su jumis“, „Broliai seserys, ruošdamiesi švęsti išganymo paslaptis…“, „Tėve mūsų“. Jis aukodavo Mišias lietuvių bendruomenei.

Papasakojo Šiluvos Mergelės Marijos istoriją

Dabar į šią bažnyčią lietuviai susirenka tik išskirtinėmis progomis, kaip ir šį kartą, atvykus LVK delegatui užsienio sielovadai L. Virbalui. Sekmadienio šv. Mišios švenčiamos su visais parapijiečiais.

„Nors mišios prasidėjo kiek vėliau negu skelbta, nemaža dalis žmonių į Mišias rinkosi iki pat Evangelijos. Tikinčiųjų čia nėra daug, aplink gyvenantys – ne patys aktyviausi katalikai. Kaip vilties ženklas bažnyčios gale mama su mažyčiu kūdikiu ant rankų. Parapijos klebonas tėvas Ruben vis ragina lietuvių bendruomenę neatitolti nuo šios bažnyčios, kuri seniau jiems buvo tokia reikšminga.

Šios bažnyčios skliaute virš altoriaus – Vilniaus katedros ir Šiluvos vaizdai. Ant bažnyčios suolų tebėra lentelės su užrašytomis lietuviškomis aukotojų pavardėmis. Vitražuose – šv. Kazimieras, Aušros Vartų Marija, o šone – Šiluvos M. Marijos altorėlis, su užrašu lietuvių ir ispanų kalbomis.

Bažnyčios klebonas apgailestavo, kad žmonės jį klausinėja, ką šis atvaizdas reiškia, bet jis nieko nežino. Po šv.Mišių jis pakvietė visus susirinkti prie šio altorėlio ir pasiklausyti išaiškinimo iš juos lankančio arkivyskupo L.Virbalo, kuris pats kurį laiką gyveno Šiluvoje. Trumpą pasakojimą palydėjo „Sveika, Marija“ malda, kalbama kiekvienam artimiausia kalba, o tikintieji gavo po Šiluvos Mergelės paveikslėlį.

Ypatingas dėmesys vargingai gyvenantiems

Sero rajone gyvena nemažai vargstančių ar socialinės pagalbos reikalingų žmonių. Tėvas Rubenas arkivyskupui aprodė parapijos patalpas. Po bažnyčia – didelė salė su scena, kiemelyje bažnyčios šone – jauki erdvė su Marijos skulptūrėle. Septyniolikmetis jaunuolis atsiveda grupelę vaikų, kuriuos moko katekizmo. Tolėliau stovi nedidelis naujai sutvarkytas namelis, kuriame vaikai, kuriems mokslas sekasi sunkiau, savaitės dienomis gali gauti papildomas pamokas. Kitoje bažnyčios pusėje – didesnė erdvė, kurioje įsitenka ir dveji vartai žaisti futbolą, o krepšinio aikštelėje likęs tik stovas be lentos, kaip ženklas, kad lietuvių tikrai sumažėjo.

Kitas nedidelis pastatas skirtas susirinkimams: anoniminių alkoholikų, narkomanų, jų motinų. Vietoje nebereikalingo sandėliuko įrengta mažytė koplytėlė. Iš savo namų su visomis bėdomis atėję žmonės gali rasti kitokią erdvę. Šeštadieniais ir sekmadieniais gaminamas valgis aplink gyvenantiems vaikams. Prie kieme stovinčio nemažo stalo susėdę vaikai ir šalia jų raudonais džemperiais apsivilkę vyresni paaugliai – jėzuitų kolegijos mokiniai, kurie šeštadieniais (!) skiria savo laiką padėti parapijos vaikams ir su jais užsiima.

Jėzuitų universiteto studentai taip pat ateina pakonsultuoti suaugusiųjų parapijiečių pagal savo studijų sritį. Dažniausiai reikalinga psichologinė pagalba. Visų Urugvajaus ir Argentinos jėzuitų kolegijų mokiniai vieną savo atostogų savaitę skiria darbui statant būstus neturtingiausiems.

Gyvena trečios-ketvirtos kartos palikuonys

Sero rajone ir dabar gyvena dalis lietuvių. Nors tai nėra prestižinis Montevidėjo priemiestis, bet čia užaugę ir nemažą gyvenimo dalį praleidę žmonės jį brangina. Namai arti vieni kitų, vieno ar dviejų aukštų. Tik kai kurie iš jų sutvarkyti ar atnaujinti. Daugelis liudija šeimininkų neturtą.

„Lietuviškai akiai neįprasta matyti visur lakstančius palaidus šunis. Atrodo visai taikiai, bet šunys nemaži, todėl vaikščioti nėra jauku. Pastarieji visur jaučiasi kaip namuose, taip pat ir bažnyčioje, į kurią patenka pro Mišioms atidarytas duris, net jei reikia įveikti keliolika laiptų pakopų“, – pasakojo L. Virbalas.

Urugvajus – ne tik mažesnė šalies, bet ir lietuvių čia mažiau. Grupelė aktyviausiųjų – jau trečios ar ketvirtos kartos imigrantų palikuonys. Su jais kalbamės lietuviškai. Kaip taisyklė, jie kažkada mokėsi Vokietijoje įsikūrusioje Vasario 16-osios gimnazijoje ir tą laiką prisimena kaip vieną gražiausių savo gyvenime. Būtent ten išmoko savo senelių kalbos, susipažino su Lietuvos kultūra ir išugdė troškimą palaikyti lietuviškumą savo šalyje. Be šių aktyvių ir Lietuvą mylinčių žmonių vargu ar begyvuotų lietuvių bendruomenė Urugvajuje.

Yra ir Lietuvos vardo gatvė

Urugvajaus lietuviai turi tik vieną išlikusį centrą – nemažą pastatą visai netoli nuo Fatimos parapijos bažnyčios. Kad galėtų toliau gyvuoti, centro patalpos nuomojamos. Ant vienos išorinės jo sienos – dailininko Gabriel Vuljevo Tupčiausko nutapyti vaizdai. 2018 m. tas pats dailininkas sukūrė pašto ženklą paminėti Lietuvos Nepriklausomybės šimtmetį. Turbūt vienintelis Urugvajus taip pagerbė Lietuvos sukaktį, žinoma, ne be vietos lietuvius pastangų ir energijos. Jėzuitų bendruomenės vyresnysis prisiminė ta proga vykusias pamaldas Montevidėjo katedroje, po jų aikštėje priešais katedrą surengtą lietuvių koncertą.

Lietuvių centras liko vienintelis visame Sero rajone. Savo klubus turėję įvairių tautybių urugvajiečiai savo veiklą perkėlė į kitas Montevidėjaus vietas. Šis rajonas buvo imigrantų zona. Tai liudija ir gatvių pavadinimai. Bažnyčia stovi Belgijos vardą turinčioje gatvėje, už jos – Kinijos, Austrijos, Švedijos ir kitos gatvės. Yra ir Lietuvos gatvė, tik ji šiek tiek toliau ir visai neilga – gal tik poros šimtų metrų. Ji atsiremia į akmenimis grįstą kelią. Seniau juo į skerdyklas varydavo traukiniais atvežtus galvijus.

Urugvajaus lietuvių centro patalpos gražiai sutvarkytos ir jaukios. Administracijos patalpose stovi manekenas su tautiniais lietuvaitės drabužiais, stiklinės spintos su įvairiais suvenyrais ir dovanomis, nepaprastai gražiomis įvairaus dydžio kanklės. Čia stovi ir stalas, kuri galima vadinti istoriniu: jis atkeliavo iš Montevidėjuje iš nuo pokario iki 1977 m. veikusios Lietuvos atstovybės.

Didžiulė pagarba tarnavusiems lietuvių kunigams

Arkivyskupo vizitui Urugvajuje laiko būta nedėkingo, mat penktadienį, rugpjūčio 25 d., švenčiama Urugvajaus nepriklausomybės diena. Miesto centras buvo visiškai tuščias, visos parduotuvės – uždarytos. Šventiniai renginiai jau buvo pasibaigę, o žmonės būrėsi kitose vietose, daugelis pasinaudoję ilgu savaitgaliu išvyko iš miesto arba keliavo apsipirkti į Argentiną, kur viskas pigiau. Paskutiniai metai Argentinos ekonomikai buvo ypač nesėkmingi, dėl didžiulės infliacijos valiuta sparčiai nuvertėjo, kuo naudojasi kaimyninių kraštų gyventojai.

Žinant šią situacija suprantama, kodėl žmonių į susitikimą su LVK delegatu užsienio sielovadai susirinko palyginti nedaug, nors gyvuoja Urugvajaus lietuvių vaikų ir suaugusiųjų tautinių šokių grupės, jaunimo sąjunga ir kt. Dalis atėjusių šiek tiek moka lietuviškai. Kaip ir kitur, taip ir čia yra lietuviškų šaknų neturinčių žmonių, kurie tapo lietuvių bendruomenės nariais.

Back To Top